Senovės Graikų Palaidojimai (lithuanian)

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS

VILNIAUS FAKULTETO

DAILĖTYROS KATEDRA

I KURSO DAILĖTYROS STUDENTĖS

 LINOS PAUŽOLYTĖS

RAŠTO DARBAS

„Senovės graikų palaidojimai“

Vilnius, 2012

TURINYS

ĮVADAS3

APRAŠYMAS4

Antkapiniai paminklai4

         Vazos. Tapyba6

IŠVADOS7

LITERATŪROS SĄRAŠAS8

ĮVADAS

Antikos sąvoka, įsigalėjusi nuo XVIIIa. apima senovės graikų ir romėnų pasaulių, šių dviejų tautų kultūrą, senovės epochos dalį. Antikos, geografiškai apimančios Viduržemio jūros pakrančių kraštus, kultūra padėjo Europos kultūros pamatus. Senovės Graikijoje iškeltos idėjos bei pasiekimai pakeitė pasaulį ir jų įspausti pėdsakai istorijoje veikia mus iki pat šių dienų. Nors Antikos laikotarpis žmonijai padovanojo daug žymių filosofojų, tokių kaip Sokratas, Platonas ar Aristotelis, padėjo pamatus istorijos mokslui Herodoto bei Tukitido darbais, bet ir plačiai atverė meno pasaulio duris. Senovės Graikijos kultūroje menas skleidėsi ne tik literatūroje ar teatre, ne tik monumentaliuose šventyklų statiniuose; daug jo apraiškų galime matyti žemiškojo gyvenimo rėmuose, pavyzdžiui kapavietėse. Visų senųjų civilizacijų žmonės gyvenimą ir jo baigtį suvokė kitaip, nei mes šiandien ir laidojimo papročiai itin gerai liudija šio supratimo kaitą. Pavyzdžiui, senovės Egipte gyvenimo baigtis šiame pasaulyje pasireikšdavo naujo pradėjimu kitame, o kūną buvo stengiamasi išsaugoti, nes buvo manoma, kad amžinybės eigoje siela vis sugrįšianti į savo pirminę buveinę. Mirusiesiems pagerbti ir jų „gyvenimo“ tęstinumui užtikrinti buvo statomi atskiri statiniai, faraonų palaidojimų simboliu dabar jau tapusios įstabios Gizos piramidės. Senovės Kinijoje, priešingai, buvo tikima, kad po mirties žmogaus siela reinkarnuojasi į kitą kūną, nebūtinai žmogiškąjį (tai priklausė nuo to, kaip dorai buvo nugyventas mirusiojo gyvenimas), mirusieji buvo laidojami su savo turtu, siekiant užtikrinti turtingesnį būsimąjį gyvenimą. Senovės Graikijoje vyravo tikėjimas, kad mirusiojo nepalaidojimas - sunkiausia bausmė velioniui, nes tada vėlė negalėdavo rasti ramybės anapusiniame pasaulyje ir likdavo pasmerkta amžinoms klajonėms. Tam, kad mirusieji netaptų dievų prakeiksmu gyviesiems, graikai palaidojimui teikė didelę reikšmę. Tokie įsitikinimai kilo iš mitų, kurie mūsų protui dabar atrodo tik nuostabą keliančios istorijos. Tačiau graikams tai buvo religinis pagrindas ir jie tikėjo, kad po mirties žmogaus gyvenimas tęsiasi mirusiųjų pasaulyje pas Hadą, požemių karalystės valdovą. „Odisėjoje“ Homero aprašyta tamsos karalystė, kurioje sklandė nesuskaičiuojama gausa šešėlinių mirusiųjų figūrų, nebuvo laikoma laiminga vieta Mirusieji buvo laidojami atskiruose kapuose žemėje. Palaikai buvo laikomi molinėse statinėse – pituose, arba moliniuse sarkofaguose – larnakose. Kūnas buvo laidojamas kartu su dovanomis: maistu, gėrimais, ginklais vyrams, drabužiais moterims, žaislais vaikams. Tuo metu, kapinės paprastam vyrui ar moteriai buvo bene karščiausius prisiminimus kelianti vieta, tačiau šiuolaikiname pasaulyje jas matome ir kaip vietas, kuriose galima rasti puikų unikalių antikinio meno pavyzdžių, iliustruojančių besikeičiančius laikotarpius, įsitikinimus, to meto kūrėjų meistrystę. 

ANTKAPINIAI PAMINKLAI

Atėnų turtuolio Prokseno dukters Hegesos antkapis, Atėnų nacionalinis muziejus

Graikų palaidojimų puošyba geriausiai atsiskleidžia antkapiniuose paminkluose. Pirmosios marmurinės laidojimo paminklų ir votyvinės skulptūros vadinamos kūrais, pradėtos kurti apie VIIa. pr. Kr., o reljefai ir antkapiai VI a. pr. Kr. viduryje. Pastarieji buvo gaminami dideliais kiekiais ir raiškiai atspindėjo visuomenės interesus. Turtingesni asmenys juose prilyginami iškilesniems herojams, aukštinama jų dorybė ar galia, pamaldumas dievybėms, lojalumas miestui. Antkapiniai akmenys buvo puošiami žemais reljefais, paryškintais spalvomis. Daugiausia jų rasta Atėnuose ir jų apylinkėse. Kūrai, pradėti kurti seniau, ilgą laiką laikyti Apolono atvaizdais, bet iš tiesų nedaugelis jų vaizduoja šį ar kitą dievą. Veikiau jie buvo statomi kaip dievo tarnai, atstojo antkapinius paminklus, žinoma, ne portretinius. Tai savaip idealizuotos figūros, kurios neatspindėjo nei mirusiojo asmens amžius, nei profesija. Tai, ką vaizdavo statulos, padeda nustatyti įrašai ant pačių jų ar postamentų. Pagal tradiciją, šioms figūroms buvo suteikiama pabrėžtinai džiaugsminga veido išraiška, kuri, dabartiniu supratimu, nelabai derinasi su palaidojimų menu. Kai amžiumi vėliau po kūrų pradžios buvo pradėti kurti antkapiai, jie buvo aukštų stulpų pavidalo – stelos su sfingėmis viršuje. Netrukus jie imti raižyti reljefais, kurie vaizdavo mirusįjį. Šie reljefai, kaip ir antkapiniai kūrai, nebuvo mirusiųjų portretai, tačiau labiau leido atskirti vaizduojamus žmones pagal amžių bei profesiją: jaunuoliai vaizduoti kaip atletai, vyrai – kaip kariai, ir t.t. Kiek vėliau sfinges pakeitė paprastesnės palmetės formos smailės, kurias galima laikyti Rytų įtakos Atėnams pavyzdžiu, mat Jonijoje tokia stelų rūšis buvo žinoma viena karta anksčiau. Tokio tipo antkapiai Atėnuose išnyko prieš Persų karus, tačiau išliko salose. Klasikiniu laikotarpiu reljefinių antkapių skulptūra kuriam laikui buvo sustojusi, tačiau galiausiai skulptoriai į ją vėl atsigręžė. Čia galime pastebėti pakitusį antkapių pobūdį: juose paprastai imti vaizduoti du žmonės: sėdinti moteris su tarnaite ar vaiku, arba vyras, atsisveikinantis su žmona ir jai mojantis. Šie reljefai itin aiškiai byloja apie senovės Graikijoje įsivyravusį klasikinį laikotarpį, pasireiškiantį ramiu orumu. Helenizmo laikotarpiu senovės Graikijoje Demetrijus Falarietis įsakė draudimą kalti antkapinius paminklus ir ši reljefinių skulptūrų tradicija nutrūko. Palaidojimų menas reiškėsi marmurinių sarkofagų kūryboje, kurie būdavo įkomponuojami į architektūrinę aplinką. Sarkofagus puošdavo ištisiniais įspūdingais ištisiniais frizais, kuriuose būdavo talpinamos sudėtingos figūrinės kompozicijos. Vėliausias ir vienas žymiausių iš tokio meno pavyzdžių, vadinamasis Aleksandro sarkofagas, glaudžiai susijęs su ankstesniais architektūriniais reljefais. [pic 1]